Publikacijos

Lietuvoje buvo pasireiškusios keturios pagrindinės lietuvių emigracjos iš Lietuvos bangos. Lietuvių emigraciją lėmė skirtingos priežastys. Tiek ekonominės, tiek istorinės, politinės.

Prie pagrindinių lietuvių emigracijos iš Lietuvos bangų yra priskiriamos:

1) XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ekonominė emigracija;
2) Emigracija iš Lietuvos 1920-1940 metais;

Lietuvos Konstitucinis Teismas pradėjo nagrinėti bylą dėl dvigubos pilietybės išsaugojimo išvykusiems iš Lietuvos gyventi į kitas šalis po 1990 03 11. Lietuvos Konstitucinis Teismas spręs, ar įstatymu galima įtvirtinti teisę tokiems asmenims turėti dvigubą pilietybę, ar jie turės rinktis, kurios valstybės pilietybę nori pasilikti.

Lietuvos Konstitucijoje rašoma, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis, kitaip - turėti dvigubą pilietybę, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus. Daugiausiai tokių atvejų numatyta išvykusiems iki 1990 03 11.

Lietuvoje dviguba pilietybė galima tam tikrais įstatyme numatytais išimtiniais atvejais. Tokie išimtiniai atvejai yra nustatyti Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje. Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų:

1) Lietuvos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas;

Pagal 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį su Rusija Vilniaus kraštas buvo pripažintas Lietuvai. Nuo Suvalkų sutarties pasirašymo momento Lietuva įgijo teisinį suverenitetą į Vilniaus kraštą. Vilniaus krašto gyventojai, kurie atitiko Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio ir Taikos sutarties su Rusija 6 straipsnio reikalavimus, buvo laikomi Lietuvos piliečiais.

1920 m. spalio 9 d. Lenkija, sulaužiusi 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašytą Lietuvos-Lenkijos sutartį, okupavo Vilniaus kraštą. Ši okupacija de facto virto aneksija.

Pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę Lietuvos piliečiais buvo laikomi: „1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimt metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais“.

1918 m. vasario 16 d. buvo atkurta Lietuvos nepriklausoma valstybė.

Lietuvos pilietybę 1919-1940 metais reguliavo Lietuvos įstatymai, valstybės valdymo institucijų išleisti teisės aktai bei Lietuvos tarptautinės sutartys.

Lietuvos įstatymams bei valstybės valdymo institucijų išleistiems teisės aktams priskirtina: 1) Lietuvos Konstitucija; 2) 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymas; 3) 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamasis įstatymas; 4) Pasų įstatai;

Kurie asmenys yra pripažįstami Lietuvos piliečiais, buvo numatyta ir 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Taikos sutartyje su Rusija.

Taikos sutarties su Rusija 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse buvo nustatyta:

„Asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyveno Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoje arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje, taip pat asmenys, kurie prieš 1914 metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinius dešimt metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis – tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais.

Keisti vardą, pavardę turi teisę Lietuvos piliečiai, asmenys be pilietybės ir užsienio valstybių piliečiai. Užsienio valstybės piliečio vardas, pavardė gali būti pakeisti tik Lietuvos civilinės metrikacijos įstaigose ar Lietuvos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose jam įrašytuose civilinės būklės aktų įrašuose.

Prašymas keisti vardą, pavardę arba tautybę pateikiamas pareiškėjo gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigai. Pakeisti vardą, pavardę, tautybę leidžiama asmeniui, sulaukusiam 16 metų amžiaus.

Laikinas leidimas gyventi Lietuvoje gali būti panaikintas šiais atvejais:

1. leidimas gautas apgaulės būdu;
2. paaiškėja, jog užsieniečio gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai; duomenys, kurie buvo pateikti siekiant gauti laikiną leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems yra draudžiama atvykti į Lietuvą sąrašą; yra pagrindas manyti, jog užsienietis sudarė fiktyvią santuoką siekdamas įgyti leidimą gyventi; asmuo neturi pakankamai lėšų 

LIETUVOS VALSTYBĖS ISTORIJOS ARCHYVAS

Tai yra didžiausia ir svarbiausia archyvinių dokumentų saugykla Lietuvos istorijai nuo XIII a. iki Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo 1918 m., esanti Vilniuje, Mindaugo g. 8. Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi dokumentai:

• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) įstaigų dokumentų kompleksas, kurį sudaro XV-XVIII a. LDK veikusių įstaigų fondai. Tai LDK kanceliarijos (Lietuvos Metrikos) XIV-XVIII a. knygų mikrofilmai, LDK 

Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos pagal 1919 m. birželio 28 d. Versalio sutarties 99 straipsnį. Versalio sutartį ratifikavus ir 1920 m. sausio 10 d. jai įsigaliojus, Klaipėdos krašte suverenių teisių vykdymas perėjo Santarvės valstybėms. 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių Konferencija pripažino Lietuvos suverenumą Klaipėdos kraštui. Tokiu būdu Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos teritorijos dalimi. Jo teisinė padėtis Lietuvos valstybėje formaliai dar nebuvo užfiksuota, nes pagal Ambasadorių Konferencijos 1923 m. vasario 16 d. nutarimą tai turėjo būti nustatyta Klaipėdos krašto konvencijoje, kurią turėjo parengti Ambasadorių Konferencija kartu su Lietuvos atstovais.

Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, gali kreiptis dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo, kurį reglamentuoja ,,Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas‘‘.

Šis įstatymas taip pat reglamentuoja piliečių, kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius.

Ancestry – tai programa, kuri už tam tikrą mokestį, suteikia galimybę sužinoti savo šeimos genealoginio medžio istoriją.

Pateikus informaciją apie kelis savo šeimos narius, programa atrinks, kas galėjo būti jūsų protėviai. Kuo daugiau šeimos narių bus pridėta, tuo daugiau užuominų gausite apie savo protėvius. 
Programa turi prieigą prie įvairių įrašų visame pasaulyje, prie kurių patiems būtų sudėtinga prieiti, todėl ji gali labai palengvinti paieškas, norint sužinoti savo šeimos istoriją. 
Taip galite išsiaiškinti, kuo esate unikalus, iš kur esate kilęs, kokiai etninei grupei priklausė Jūsų protėviai ir daug kitokių įdomybių.

Viešai ir iškilmingai prisiekti Lietuvos Respublikai privalo asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė suteikta supaprastinta tvarka, natūralizacijos tvarka, išimties tvarka; grąžinta arba suteikta Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais.

Dėl priesaikos Lietuvos Respublikai galite kreiptis į Migracijos departamento teritorinį skyrių arba Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą tiesiogiai atvykęs į atitinkamą įstaigą, per įgaliotą asmenį ar kitą atstovą, elektroniniais ryšiais.

Nuo 2015 m. pradžios Lietuvoje atnaujinta šauktinių kariuomenė. Šiuo metu, visi 18-26 metų Lietuvos vyrai gali būti pakviesti 9 mėnesiams atlikti privalomąją karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Pirmenybė teikiama savanoriams. Paprastai per metus tik 2 procentai vyrų yra atsitiktinai atrenkami užpildyti laisvas vietas kariuomenėje.  Karo prievolininkų sąrašai skelbiami internete adresu www.sauktiniai.kam.lt.

Gavęs šaukimą, karo prievolininkas bus skiriamas atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą tik nustačius, kad jo sveikata yra tinkama ją atlikti.

Asmenys, kurių tėvai arba seneliai, arba vienas iš jų yra ar buvo lietuviai, ir kurie patys laiko save lietuviais, ir tai deklaruoja raštu, turi teisę gauti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą. Šis dokumentas yra pagrindas kreiptis dėl metinės daugartinės Šengeno vizos išdavimo.

Užsieniečiams, pateikusiems dokumentus, patvirtinančius lietuvių kilmę, taip pat šių užsieniečių šeimos nariams, gali būti išduodama Šengeno daugkartinė trumpalaikė (C) viza, galiojanti iki 2 metų.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo priimtas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, kurio 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietybės turinį, įgijimo bei netekimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos valstybės įstatymas“.

1991 m. kovo 11 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui“. Lietuvos TSR pilietybės įstatyme nebuvo teisės normų, kurios prieštarautų Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui, todėl šis įstatymas, po 1991 m. kovo 11 d. tapęs Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu, galiojo iki 1991 m. gruodžio 10 d. Šiame įstatyme esančios sąvokos „Lietuvos TSR“, „Lietuvos TSR pilietybė“, „Lietuvos TSR pilietis“ buvo interpretuojamos kaip savaime pakitusios atitinkamai į sąvokas „Lietuvos Respublika“, „Lietuvos Respublikos pilietybė“, „Lietuvos Respublikos pilietis“.

Lietuvoje santuokos sudarymas galimas, jeigu bent vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvoje, ir abu asmenys yra vyresni nei 18 metų.

Lietuvos piliečiai, norintys sudaryti santuoką su užsienio piliečiu, turi civilinės metrikacijos įstaigai pateikti prašymą. Civilinės metrikacijos skyrius pasirenkamas pagal vieno iš sutuoktinių arba jų tėvų deklaruotą gyvenamąją vietą. Prašymo pateikimo metu abiejų sutuoktinių dalyvavimas yra būtinas.

Lietuvoje prašymus dėl santuokos nutraukimo nagrinėja tik teismai.

Ieškinys dėl santuokos nutraukimo turi būti pateikiamas apylinkės teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Jei ieškovas turi su juo gyvenančių nepilnamečių vaikų – pagal ieškovo gyvenamąją vietą. Nutraukiant santuoką abiejų sutuoktinių bendru prašymu, jis gali būti pareiškiamas pagal vieno iš jų gyvenamąją vietą.

Lietuvos piliečiai, užsienio valstybių institucijose įregistravę santuoką, privalo ją įtraukti į apskaitą Lietuvoje.

Norint įtraukti santuoką į apskaitą Lietuvoje, Lietuvos piliečiai turi pateikti dokumentus Civilinės metrikacijos įstaigai pagal gyvenamąją vietą arba Lietuvos ambasadai ar konsulatui.

Vadovaujantis Lietuvos  teisės aktais, jeigu bent vienas iš užsienio valstybėje gimusio vaiko tėvų yra Lietuvos pilietis, vaiko gimimas turi būti įtrauktas į apskaitą Lietuvos civilinės metrikacijos įstaigoje. Vaiko gimimas turi būti įtrauktas į apskaitą Lietuvoje nepriklausomai nuo vaiko pilietybės.

1990 03 11 atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos pilietybės klausimai buvo sprendžiami, vadovaujantis 1989 11 03 Lietuvos TSR pilietybės įstatymu.

1990 03 11 atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respublikos valstybę, buvo priimtas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, kurio 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietybės turinį, įgijimo bei netekimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos valstybės įstatymas“.

Remiantis galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, šiuo metu pagal 2014 m. kovo 5 d. patvirtinto Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą 2015–2017 metų veiksmų plano nuostatas valstybės parama persikeliant ir socialiai integruojantis suteikiama ne tiktai grįžusiems nuolat gyventi reabilituotiems politiniams kaliniams ir tremtiniams, bet ir jų vaikams.

1941 m. kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui Lietuvai teko išgyventi kito okupanto išnaudojimą, žiaurumus ir Lietuvos piliečių deportacijos bei žudynes.

Kai 1944 m. vasarą, artinantis vokiečių ir rusų karo frontui, Lietuvos gyventojai masiškai pakilo vakarų link. Tai buvo stichiškas, neplanuotas, niekieno neorganizuojamas ir nevadovaujamos bėgimas iš savo namų. Buvo manyta, jog tai truks jei ne dienas ar savaites, tai tikrai ne ilgiau kaip kelis mėnesius. Šie bėgliai negalėjo įsivaizduoti, kad praėjus metams kitiems jie atsidurs tolimiausiose pasaulio šalyse.

Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas teises, laisves ir pareigas, kurias nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

Lietuvos Respublikos pilietis turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, vykdyti juose nustatytas pareigas, saugoti Lietuvos Respublikos interesus, padėti stiprinti jos galią ir autoritetą, būti jai ištikimas.

Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas asmeniui suteikia tam tikras teises, laisves ir garantijas, kurios nėra suteikiamos Lietuvoje gyvenantiems užsieniečiams arba suteikiamos siauresnės apimties. Taigi būti Lietuvos Respublikos piliečiu yra privalumas, nes:

- Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas yra suprantamas kaip asmens nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas teises, laisves ir pareigas, kurias nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

Nemažai Lietuvos teritorijos gyventojų emigravo į dabartinę Pietų Afrikos Respubliką XIX a. pabaigoje bei XX a. pradžioje. Dažnai šią emigraciją lėmė ekonominės priežastys, taip pat ir ideologiniai bei politiniai, istoriniai motyvai: rusifikacinė carizmo politika, augantis tautinis judėjimas, 1905 metais revoliucijos pralaimėjimas, karai bei kita. 

Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu (1918-1940 metais) Lietuvoje pasireiškė antra didelė emigracijos banga. Šios emigracijos priežastys taip pat buvo dažniausiai ekonominės, tačiau kai kuriais atvejais istorinės, politinės. 

Didžiausia Lietuvos gyventojų emigracija į Pietų Ameriką (Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Venesuelą ar kitą Pietų Amerikos valstybę) pasireiškė  Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu (1918-1940 metais). Šiuo laikotarpiu Lietuvoje pasireiškė antra didelė emigracijos banga. Šios emigracijos priežastys  buvo dažniausiai ekonominės, tačiau kai kuriais atvejais istorinės, politinės. Šiuo laikotarpiu Jungtinėse Amerikos Valstijose įvedus imigracijos kvotas, lietuvių emigracija į šią valstybę sumažėjo. Šiuo laikotarpiu didžioji dalis lietuvių emigravo į Kanadą ir Pietų Ameriką (Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Venesuelą ar kitą Pietų Amerikos valstybę), dalis (daugiausia žydų tautybės) emigravo į Palestiną ir Pietų Afriką. XX a. 3-4 dešimtmetyje iš Lietuvos į Pietų Ameriką emigravo iki 60% visų Lietuvos emigrantų.

Didžiausia Lietuvos gyventojų emigracija į Australiją pasireiškė po Antrojo Pasaulinio Karo per trečią lietuvių emigracijos iš Lietuvos bangą, kai vyko politinių pabėgėlių, pasitraukusių iš Lietuvos Antrojo Pasaulinio Karo pabaigoje, emigracija (Displaced Persons).

Baigiantis Antrajam Pasauliniam Karui lietuvių emigracija į Australiją buvo sąlygota istorinių, politinių aplinkybių: Antrojo Pasaulinio Karo, jo pasekmių, Lietuvos okupacijos. Lietuviai, kaip politiniai pabėgėliai, traukėsi į DP stovyklas, iš kurių vėliau buvo perkeliami į laisvų valstybių kraštus, tarp jų ir Kanadą. Daugiausia lietuvių įsikūrė Vokietijos DP stovyklose, taip pat lietuvių buvo ir Austrijos DP stovyklose, kur politinius pabėgėlius globojo tarptautinės UNRA ir IRO organizacijos, kurios rūpinosi karo pabėgėlių šalpa, įkurdinimu, vėliau tolimesne emigracija. Visi iš savo kraštų pasitraukusieji buvo įvardijami terminu Displaced Persons. Šiuo laikotarpiu į Australiją išvyko didelė dalis lietuvių emigrantų.

Didžiausia Lietuvos gyventojų emigracija į Naująją Zelandiją pasireiškė po Antrojo Pasaulinio Karo per trečią lietuvių emigracijos iš Lietuvos bangą, kai vyko politinių pabėgėlių, pasitraukusių iš Lietuvos Antrojo Pasaulinio Karo pabaigoje, emigracija (Displaced Persons).

Baigiantis Antrajam Pasauliniam Karui lietuvių emigracija į Naująją Zelandiją buvo sąlygota istorinių, politinių aplinkybių: Antrojo Pasaulinio Karo, jo pasekmių, Lietuvos okupacijos. Lietuviai, kaip politiniai pabėgėliai, traukėsi į DP stovyklas, iš kurių vėliau buvo perkeliami į laisvų valstybių kraštus, tarp jų ir Kanadą. Daugiausia lietuvių įsikūrė Vokietijos DP stovyklose, taip pat lietuvių buvo ir Austrijos DP stovyklose, kur politinius pabėgėlius globojo tarptautinės UNRA ir IRO organizacijos, kurios rūpinosi karo pabėgėlių šalpa, įkurdinimu, vėliau tolimesne emigracija. Visi iš savo kraštų pasitraukusieji buvo įvardijami terminu Displaced Persons. Šiuo laikotarpiu į Australiją išvyko didelė dalis lietuvių emigrantų.

Pasitaiko atvejų, kai prireikus senų dokumentų, pastebima, kad nėra išlikę asmenų gimimo liudijimai ar įrašai apie gimimą. Tokiu atveju išlieka galimybė kreiptis dėl gimimo įrašo atkūrimo.

Atkurti bet kokį civilinės būklės akto įrašą asmuo gali kreiptis asmeniškai ar per atstovą į Civilinės metrikacijos įstaigą arba per MEP informacinę sistemą.

Lietuvos pilietybės netekimo pagrindai buvo nustatyti 1922, 1928, 1938 metų Lietuvos Konstitucijose, taip pat 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę bei 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatyme. Lietuvos pilietybės galima buvo netekti įgijus kitos valstybės pilietybę, taip pat gyvenant užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu.

Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę nebuvo nustatyta, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Dvigubos pilietybės neleistinumo principas pirmą kartą buvo įtvirtintas 1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucijoje, kurioje buvo nustatyta, jog niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis.

Lenkijos pilietybė įgyjama gimstant, atkūrimo, grąžinimo, natūralizacijos arba suteikimo tvarka. Lenkijos pilietybės atkūrimo procesas, kaip ir daugelyje kitų carinę priespaudą patyrusių šalių, yra ganėtinai ilgas procesas.

Pažymima, kad Lenkijos pilietybė gali būti paveldima, net jeigu asmuo ir negimė Lenkijos teritorijoje. Dėl Lenkijos pilietybės įgijimo gali kreiptis Lenkijos piliečių, kurie paliko šalį prieš jai tampant nepriklausomai, palikuonys.

Lietuvos išeiviai yra išsibarstę po visą pasaulį. Nuo XIX a. pabaigos Lietuva buvo viena iš daugiausiai emigrantų pasauliui duodanti Rytų Europos valstybė.

Lietuvoje yra skiriamos keturios emigracijos iš Lietuvos bangos:

1) XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ekonominė emigracija;

2) Emigracija iš Lietuvos 1920-1940 metais;

Šiuo metu Izraelyje gyvena Lietuvos žydai ir jų palikuonys, kuriems Lietuvos teisės aktuose numatytos Lietuvos pilietybės atkūrimo galimybės.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos teisės aktais, asmenims, emigravusiems iš Lietuvos iki 1990 03 11 bei buvusiems Lietuvos piliečiais iki 1940 06 15, taip pat tokių asmenų palikuoniams (vaikams, vaikaičiams, provaikaičiams), Lietuvos pilietybė gali būti atkurta, neatsisakant turimos valstybės pilietybės (dviguba pilietybė). Šiuo atveju, siekiant atkurti Lietuvos pilietybę, neatsisakant turimos užsienio valstybės pilietybės, būtina įrodyti šias pagrindines aplinkybes:

Prašymas dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo turi būti užpildytas lietuvių arba anglų kalba per Lietuvos migracijos informacinę sistemą MIGRIS. Prie prašymo dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo pridedami dokumentai turi būti surašyti lietuvių kalba arba pateikiamas šių dokumentų vertimas į lietuvių kalbą, kuris turi būti patvirtintas vertimo iš vienos kalbos į kitą paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos, pateikiant vertimo teisę paliudijančius dokumentus.

Lietuvos pilietybė gali būti įgyta tam tikrais pagrindais, numatytais Lietuvos pilietybės įstatyme. Lietuvių kilmė yra vienas iš Lietuvos pilietybės įgijimo pagrindų. 
Lietuvių kilmę nereikėtų tapatinti su Lietuvos pilietybe. Lietuvių kilmė yra sietina su etniškumu, asmens tautybe, jo priklausymu tam tikrai tautai, etnosui, istoriškai susiformavusiai žmonių grupei, turinčiai bendrų kalbos, kultūros, religijos bruožų. 

Nepriklausoma Lietuvos valstybė atkurta 1918 m.

1919–1920 m. Vilnių ne kartą pakaitomis užimdavo Lenkijos ir Sovietų Rusijos kariuomenės. 1922 m. Vilnius karine jėga buvo inkorporuotas į Lenkijos sudėtį. Per trumpą laiką, 1918–1922 m., ne kartą pasikeitus valdžiai – Lietuvos Respublikos, sovietinės Lietuvos, Lenkijos ir Sovietų Rusijos kariuomenės – žydų bendruomenei teko patirti didelius ekonominius sunkumus ir nacionalines nelaimes.

Pažymėtina, kad Seimo nariai nusprendė, kad galimybė įgyti Lietuvos pilietybę nei Rusijos, nei Baltarusijos piliečiams nebus ribojama. Tiek Rusijos, tiek Baltarusijos piliečiai turi teisę teikti prašymus dėl Lietuvos pilietybės, jų prašymai yra nagrinėjami bei priimami sprendimai.

Vienas iš Lietuvos pilietybės įgijimo būdų yra Lietuvos pilietybės atkūrimas. Lietuvos pilietybė gali būti atkurta asmeniui, kurio protėviai (tėvai, seneliai, proseneliai ar vienas iš jų) buvo Lietuvos piliečiai iki 1940 06 15 arba kuris pats buvo Lietuvos pilietis iki 1940 06 15.

Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, susikūrė 1918 metais. Pirmasis įstatymas, kuris reglamentavo Lietuvos pilietybės institutą buvo 1919 01 09 Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę.

Migracijos departamentas per pirmuosius metus, kuomet pradėta tikrinti Rusijos ir Baltarusijos piliečių teisinę padėtį, pateikiant jiems užpildyti specialų Klausimyną, kuriame būtina nurodyti tam tikrą informaciją apie save bei išreikšti požiūrį į karą Ukrainoje - priėmė 2041 sprendimus panaikinti leidimus laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje dėl Rusijos ir Baltarusijos piliečių keliamos grėsmės valstybės saugumui.

Dvigubą pilietybę Lietuvoje asmuo gali turėti tik išimtiniais atvejais, numatytais įstatyme.

Viena iš sąlygų, leidžiančių asmeniui būti Lietuvos piliečiu ir kitos valstybės piliečiu, yra asmens ar jo šeimos narių  ištrėmimas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., taip pat Lietuvos pilietybės turėjimas iki 1940 m. birželio 15 d. (asmuo arba jo tėvai, arba vienas iš jų, arba senelis, senelė, arba vienas iš jų, arba prosenelis, prosenelė, arba vienas iš jų turėjo turėti Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.).

Nuo 2017 m. sausio 1 d., LR civilinės metrikacijos įstaigose, vietoje civilinės būklės aktų registracijos liudijimų yra išduodami LR teisingumo ministro nustatytos formos civilinės būklės akto įrašą liudijantys išrašai. Išrašai gali būti išduodami gavus pareiškėjo prašymą iš karto po civilinės būklės akto įregistravimo (iš karto po vaiko gimimo) arba bet kada vėliau civilinės metrikacijos įstaigoje, konsulinėje įstaigoje ar Registrų centre.

Genealogija, tai mokslas tiriantis šeimos ryšius, kilmę per eilę kartų ir padedantis suprasti šeimos istoriją. Lietuvoje protėvių paieška tampa vis populiaresnė, žmonės siekia sužinoti daugiau apie savo šeimos praeitį ir savo tėvų, senelių bei protėvių gyvenimo kelius. Vienas iš būdų sužinoti daugiau apie savo kilmę ir ištakas yra kurti giminės (arba genealogijos) medį.

Lietuvos pilietybė – nuolatinis teisinis asmens ryšys su Lietuvos Respublika, pagrįstas abipusėmis teisėmis ir pareigomis.

Lietuvos piliečiu galima tapti įgijus Lietuvos pilietybę įstatymo nustatyta tvarka (pavyzdžiui: santuoka, natūralizacija, (nuolatinis gyvenimas Lietuvoje ne mažiau kaip 10 metų), vaiko gimimas, kai vienas iš jo tėvų arba abu tėvai yra Lietuvos piliečiai arba asmenys be pilietybės, arba yra nežinomi, Lietuvos pilietybės grąžinimas, pilietybės suteikimas išimties tvarka) ir atkūrus Lietuvos pilietybę. 

Nuo 2017 m. sausio 1 d., LR civilinės metrikacijos įstaigose, vietoje civilinės būklės aktų registracijos liudijimų yra išduodami LR teisingumo ministro nustatytos formos civilinės būklės akto įrašą liudijantys išrašai. Išrašai gali būti išduodami gavus pareiškėjo prašymą iš karto po civilinės būklės akto įregistravimo (iš karto po santuokos sudarymo) arba bet kada vėliau civilinės metrikacijos įstaigoje, konsulinėje įstaigoje ar Registrų centre. Ši tvarka galioja ne tik santuokos registracijos, bet taip pat ir ištuokos, gimimo, mirties ir vardo ar pavardės keitimo atveju.

Vadovaujantis šiuo metu galiojančiais Lietuvos teisės aktais, vaikas turi teisę būti Lietuvos pilietis ir kitos valstybės pilietis, jei Lietuvos pilietybę jis įgyja gimimu (vaiko gimimo metu vienas iš jo tėvų arba abu tėvai buvo Lietuvos piliečiai), o kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas arba kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas.

Vienas iš vaiko tėvų turi kreiptis dėl vaiko paso išdavimo į Migracijos departamento skyrių Lietuvoje arba į Lietuvos ambasadą užsienyje. Prieš tai turite įtraukti vaiko gimimą į apskaitą Lietuvoje.

Genealoginis (giminės) medis yra schema, kuri vaizduoja individo šeimos ryšius ir paveldimumą per kelias kartas. Tai yra genealogijos tyrimų pagrindas, kuris padeda suprasti asmens kilmę ir giminės istoriją. Genealoginis medis gali apimti informaciją apie kiekvieno asmens gimimo datą ir vietą, santykius su kitais šeimos nariais, santuokos, mirties datą ir kitus svarbius įvykius. Tai yra naudinga priemonė daugelio asmeninių ir istorinių klausimų atsakymams gauti.

Nuo 2013 sausio 1 d. Migracijos departamentas išduoda Lietuvių kilmę patvirtinančius pažymėjimus, šie pakeitė anksčiau išduodamus Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimus. Lietuvių kilmės asmuo turi teisę pateikti prašymą išduoti jo kilmę patvirtinantį pažymėjimą, kuris suteikia galimybę ateityje gauti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Šį pažymėjimą gali gauti asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai. 

Kiekvienas asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę bei tokio asmens palikuonys, kurie nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši teisė nėra ribojama laiko atžvilgiu, be to atkurti pilietybę gali asmuo neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje jis gyvena. Šią teisę patvirtina nuo 2013 m. sausio 1 d. Migracijos departamento išduodami teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys pažymėjimai.

Lietuvių kilmės asmenys, niekada neturėję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi galimybę ją įgyti supaprastinta tvarka. Šiuo atveju asmuo neturi laikyti lietuvių kalbos ar Lietuvos respublikos konstitucijos pagrindų egzamino, tereikia įrodyti lietuvių kilmę. Procedūrą supaprastina pažymėjimas, įrodantis lietuvių kilmę, jį pateikus, nebereikia papildomų dokumentų, įrodančių lietuvių kilmę ir giminystės ryšį.

Remiantis Oficialiais statistikos portalo duomenimis, emigravusių žmonių skaičius 2016 metais Lietuvoje yra apie 46 489. Kiekvienais metais Lietuvoje emigrantų skaičius vis didėja ir kartu su šiuo skaičiumi didėja Lietuvos piliečių, atsisakančią savo pilietybės, skaičius. Gyvendami užsienyje Lietuvos piliečiai nepraranda Lietuvos pilietybės, juos ir toliau valstybė gina ir globoja. Lietuvos Seimas yra susirūpinęs aukščiau nurodyta problema, todėl ieško įvairių būdų, kaip galima būtų ją išspręsti. 

Lietuvos pasas yra dokumentas, patvirtinantis asmens Lietuvos pilietybę, jo teisinį ryšį su Lietuvos valstybe. Lietuvos pasas asmeniui išduodamas, jam įgijus Lietuvos pilietybę vienu iš Lietuvos pilietybės įgijimo būdų: gimimu, atkurus Lietuvos pilietybę, suteikus Lietuvos pilietybę asmeniui supaprastinta tvarka, įgijus natūralizacijos tvarka ar kitu budu. 

Lietuvos pasas – tai asmens dokumentas, patvirtinantis asmens Lietuvos pilietybę. Lietuvos pasas bei asmens tapatybės kortelė yra pagrindiniai dokumentai identifikuojantys asmens duomenis, tokius kaip vardas, pavardė, gimimo data, lytis, asmens kodas bei pilietybė. Kiekvienas asmens dokumentas turi unikalų numerį, pagal kurį galima atpažinti, jog dokumentas yra nepadirbtas ir išduotas atitinkamos institucijos. Lietuvos pase visi įrašai yra pateikiami lietuvių, anglų ir prancūzų kalbomis. 

Visi Europos Sąjungos (ES) piliečiai gali naudotis ne tik nacionalinių šalių, bet ir ES teisėmis. Dažniausiai išskiriamos šios pagrindinės ES piliečių teisės: teisė į laisvą asmenų judėjimą, apsigyvenimą ir įsidarbinimą, mokymąsi ar net išėjimą į pensiją bet kurioje ES šalyje, taip pat teisę į kitų ES valstybių narių teikiamą konsulinę apsaugą.

Šeimos susijungimas yra vienas iš pagrindų ne ES piliečiui įgyti teisę gyventi ES. ES piliečių, gyvenančių, dirbančių, studijuojančių ar vykdančių bet kokią kitą veiklą kitoje ES valstybėje, šeimos nariai, kurie yra ne ES piliečiai, gali gauti leidimą gyventi ir laisvai judėti visoje ES be vizų.