Lietuvos piliečiai pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę

Pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę Lietuvos piliečiais buvo laikomi: „1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimt metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais“.

Lietuvos piliečiais savaime nebuvo laikomi asmenys, kurie „kad ir turėjo nuolatinį darbą, bet kurių darbas buvo vien tarnavimas Rusų Valstybei, t. y. rusų valdininkai“.

Pagal įstatymą Lietuvos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimt metų gyveno Lietuvoje ir turėjo arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, arba darbą. Įstatyme nebuvo nustatyta, ką reiškia ne mažiau kaip dešimt metų gyventi Lietuvoje. Taikant įstatymą sąlyga „iki 1914 metų gyventi Lietuvoje ne mažiau kaip dešimt metų“ buvo aiškinama kaip būtinumas gyventi be pertraukos Lietuvoje 1904-1914 metais. Asmuo nebuvo laikomas iki 1914 metų paskutinį dešimtmetį gyvenusiu Lietuvoje, jeigu jis „turėjo tikslą tik eiti mokslus“. Įstatyme nurodyti rusų valdininkai (beje, „valdininko“ sąvoka buvo išaiškinta kaip apimanti ir civilius, ir kariškius) neturėjo teisių į Lietuvos pilietybę, „jei jie ligi 1914 m. ir išgyveno be pertraukos paskutinius dešimt metų“. Tačiau jei buvę Rusijos valdininkai „turėjo Lietuvoje per tą paskutinį dešimtmetį nekilnojamąjį turtą, tai jie galėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais”. Įstatymo nuostata dėl rusų valdininkų buvo interpretuojama kaip turinti „galvoje tik tokius buvusius Rusijos valdininkus, kurie nėra kilę iš Lietuvos“.

Pagal 1919 m. liepos 1 d. priimtus Pasų įstatus kiekvienas Lietuvos pilietis, sukakęs 17 metų, privalėjo turėti pasą. Pasas negalėjo būti išduotas ne Lietuvos piliečiui.

Asmuo, norintis gauti pasą, turėdavo „savo asmenį paliudyti: ar pristatant vokiečių okupacinės valdžios išduotąjį pasą, ar kitokius rašto dokumentus arba liudininkus, kurie pažįstami tam, kas išduoda“.

1919 m. gruodžio 5 d. buvo priimti nauji Pasų įstatai. Šiuose įstatuose, skirtingai negu anksčiau galiojusiuose, nebuvo nustatyta, kokiais dokumentais asmuo gali įrodinėti, jog jis yra Lietuvos pilietis. Taip pat nebuvo numatyta, jog tais atvejais, kai asmuo negali pateikti jo Lietuvos pilietybę patvirtinančių dokumentų, jis gali remtis liudytojų parodymais. Pagal Pasų įstatus pasai buvo išduodami vadovaujantis Vidaus reikalų ministerijos instrukcija. Iš to galima daryti išvadą, kad pilietybės įrodymo būdus bei tvarką turėjo nustatyti vidaus reikalų ministras. „Šita instrukcija buvo labai liberališka ir nustatė daug įrodinėjimo būdų“, taip pat ir tokį, jog pilietybei įrodyti pakanka dviejų liudytojų pareiškimų, kad paso prašytojas yra kilęs iš Lietuvos.

1921 m. lapkričio 22 d. įstatymu Pasų įstatai buvo pakeisti ir papildyti. Buvo nustatyta, kad pasai išduodami tik tiems asmenims, kurie Lietuvos pilietybę įrodys šiais dokumentais: „a) senais rusų pasais; b) Ob-Osto pasais; c) rusų laikų bendromis gyventojų sąrašų knygomis; d) gimimo ar jungtuvių metrikais“.

Pasų įstatuose buvo nustatyta, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi „išsiimti pasus“ iki 1922 m. kovo 31 d. Nuo tos dienos „visi kitoki pasai ir asmens liudijimai nustoja galios“. Nors pasų įgijimo terminais prieš tai buvo kelis kartus pratęstas, tačiau asmenų, kuriems „reikalinga įsigyti pasą ir išaiškinti savo pilietybę vis didėjo, grįžtant iš Rusijos tremtiniams“.

MIGRATION LAW CENTER