Lietuvos pilietybės netekimas iki 1940 06 15

Lietuvos pilietybės netekimo pagrindai buvo nustatyti 1922, 1928, 1938 metų Lietuvos Konstitucijose, taip pat 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę bei 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatyme. Lietuvos pilietybės galima buvo netekti įgijus kitos valstybės pilietybę, taip pat gyvenant užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu.

Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę nebuvo nustatyta, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Dvigubos pilietybės neleistinumo principas pirmą kartą buvo įtvirtintas 1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucijoje, kurioje buvo nustatyta, jog niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis.

Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio pirmojoje dalyje – buvo nurodyta, jog niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis.

Tačiau šio straipsnio antrojoje dalyje buvo padaryta išlyga: „Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo pilietybės teisių patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu, jeigu atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas“.

Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte buvo konstatuota , jog „Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės“.

1928 m. gegužės 15 d. Konstitucijos 10 straipsnyje buvo nustatyta, jog Lietuvos pilietis, tapęs kurio nors Amerikos krašto piliečiu, nepraranda savo pilietybės teisių, jeigu atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas. Pažymėtina, kad nors pagal nurodytą konstitucinę nuostatą Lietuvos pilietis neprarasdavo savo pilietybės teisių tik tuo atveju, jeigu jis „atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas“, tačiau įstatymuose nebuvo nustatyta, kokias pareigas asmuo turi atlikti, kad galėtų išsaugoti turimą Lietuvos pilietybę. Todėl Lietuvos pilietis, įgijęs kurio nors Amerikos krašto pilietybę, būdavo laikomas nepraradusiu Lietuvos pilietybę – iš tokio asmens nebūdavo reikalaujama atlikti kokių nors pareigų, kad jis galėtų būti laikomas Lietuvos piliečiu.

Tačiau asmenys, kurie įgydavo kurio nors krašto pilietybę Amerikos ir išsaugodavo turėtą Lietuvos pilietybę, tuo pat metu negalėdavo turėti dviejų pasų: tais atvejais, kai „Lietuvos pilietis, tapęs kurio Amerikos krašto piliečiu ir vėliau apsigyvenęs Lietuvoje, prašo duoti jam Lietuvos vidaus pasą, „jo prašymą reikia patenkinti pagal Vidaus pasams duotas taisykles, jo turimąjį amerikonišką pasą laikyti vidaus paso davimo byloje nepanaikinus ir savininkui pareikalavus tą pasą grąžinti nesuteptą, gi duotąjį vidaus pasą tuo atveju atimti ir laikyti byloje“.

Kita vertus, konstitucinė nuostata, jog Lietuvos pilietis nepraranda Lietuvos pilietybės tapęs kurio nors Amerikos krašto piliečiu, buvo suprantama taip, kad turimą Lietuvos pilietybę išsaugo tik tos asmuo, kuris prieš įgydamas kurio Amerikos krašto pilietybę buvo Lietuvos pilietis.

Asmenims, kurie įgydavo kurio nors Amerikos krašto pilietybę gimimu, Lietuvos vidaus pasai negalėjo būti duodami.

1938 m. Lietuvos Konstitucijoje dvigubos pilietybės klausimai buvo aptarti daug aiškiau. Konstitucijos 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės“. Taigi buvo įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimo principas. Tačiau šis draudimas nebuvo absoliutus: šio straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad „įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės”.

Nuostata, jog Lietuvos pilietybės netenkama „priėmus svetimos valstybės pilietybę“, buvo išdėstyta ir 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybė įstatyme (20 str. 1 p.). Pagal šio įstatymo 21 straipsnį „Lietuvos pilietis, priėmęs svetimos valstybės pilietybę, Vidaus reikalų ministro leidimu gali pasilikti Lietuvos pilietybę“. Kitų atvejų (išskyrus nurodytą vidaus reikalų ministro leidimą), kai Lietuvos pilietis, priėmęs kitos valstybės pilietybę, galėjo išsaugoti ir turėtą Lietuvos pilietybę, įstatymuose nebuvo nustatyta.

Atvejams, kai Lietuvos pilietybės būdavo netenkama, įgijus kitos valstybės pilietybę, priskirtini ir tie, kai Lietuvos pilietybės netekdavo moteris, „jei ji išteka už svetimšalio ir tuomi įgyja vyro pilietybę“.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo, norintis įgyti kitos valstybės pilietybę, turėjo gauti atleidimą iš Lietuvos pilietybės. Šis institutas nebuvo nustatytas nei Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę, nei kuriame nors kitame įstatyme. Jo susiformavimą lėmė tai, kad Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę nebuvo nustatyta asmens teisė atsisakyti Lietuvos pilietybės. Toks teisinis reguliavimas sukeldavo problemų tiems Lietuvos piliečiams, kurie norėdavo įgyti kitos valstybės pilietybę, kai tos valstybės įstatymais buvo draudžiama dviguba pilietybė ir kai iš asmens būdavo reikalaujama pateikti įrodymų, jog asmuo nėra savo „ankstesnės“ valstybės pilietis. Susiformavo praktika, kad Lietuvos pilietis, norintis įgyti kitos valstybės pilietybę, turėdavo paduoti prašymą Vidaus reikalų ministerijai atleisti jį iš Lietuvos pilietybės.

Asmenys, norintys „išeiti iš Lietuvos pilietybės“, turėdavo paduoti prašymus apskrities viršininkui, o gyvenantys užsienyje – Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulatui.

Vien tik atleidimo iš Lietuvos pilietybės dokumento išdavimas dar nereikšdavo, kad asmuo dėl to netekdavo Lietuvos pilietybės. Asmuo buvo laikomas Lietuvos piliečiu tol, kol įgydavo kitos valstybės pilietybę.

Lietuvos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba. Tokį sprendimą ji galėdavo priimti tik vidaus reikalų ministro siūlymu.

Informacijos šaltinis: V. Sipavičius „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918-2001 metais“

Skaityti daugiau:

2021 03 26 Lietuvos pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. vertinimas sugriežtintas

MIGRATION LAW CENTER