Lietuvos pilietybė Vilniaus krašte

Pagal 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį su Rusija Vilniaus kraštas buvo pripažintas Lietuvai. Nuo Suvalkų sutarties pasirašymo momento Lietuva įgijo teisinį suverenitetą į Vilniaus kraštą. Vilniaus krašto gyventojai, kurie atitiko Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio ir Taikos sutarties su Rusija 6 straipsnio reikalavimus, buvo laikomi Lietuvos piliečiais.

1920 m. spalio 9 d. Lenkija, sulaužiusi 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašytą Lietuvos-Lenkijos sutartį, okupavo Vilniaus kraštą. Ši okupacija de facto virto aneksija.

Okupavusi Vilniaus kraštą ir pradėjusi jį faktiškai valdyti, Lenkija šio krašto gyventojus pradėjo laikyti savo piliečiais ir „neprileidžia galimumo į juos žiūrėti kaip į svetimo krašto piliečius“.

Susidarė tokia teisinė situacija, kai iš esmės tuos pačius asmenis Lietuva laikė Lietuvos piliečiais, o Lenkija – Lenkijos piliečiais.

Pagal 1939 m. spalio 10 d.  Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpinės pagalbos sutartį Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo perduoti Lietuvai.

Sprendžiant Vilniaus krašto gyventojų pilietybės klausimą buvo vadovaujamasi nuostata, kad dalis šio krašto gyventojų yra Lietuvos piliečiai ir reikia tik konstatuoti jų Lietuvos pilietybės faktą. Šiems asmenims Lietuvos pilietybė nėra suteikiama – Vilniaus kraštui faktiškai grįžus į Lietuvos valstybės sudėtį šio krašto gyventojai atgauna Lietuvos pilietybę. Kiti šio krašto gyventojai laikomi kitos valstybės piliečiais arba asmenimis be pilietybės.

Kurie Vilniaus krašto gyventojai yra laikomi Lietuvos piliečiais, buvo nustatyta 1939 m. spalio 27 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme. Šio įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta:

„Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 dienos Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais.

Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiai; vyresni kaip 21 metų amžiaus šių asmenų vaikai laikomi Lietuvos piliečiais, jei jie šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje“.

Taigi pagal nurodytą įstatymą Lietuvos piliečiais buvo laikomi Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie: 1) pagal Lietuvos ir Rusijos taikos sutarties 6 straipsnį 1920 m. spalio 14 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir 2) 1939 m. spalio 27 d. turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje.

Pastebėtina, kad pagal minėtą įvedamąjį įstatymą asmuo turėjo gyventi 1939 m. spalio 27 d. ne toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo apibrėžta 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartyje su Rusija, bet „siauresnėje“ Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Rusijos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. Papildomu protokolu tarp Lietuvos ir Socialistinių Sovietų Respublikos Sąjungos. „Asmenys, kilę iš sričių, Lietuvai neatitekusių pagal paskutinę sutartį su S.S.S.R. nepripažįstami Lietuvos piliečiais. Asmens nuolatine gyvenamąją vieta buvo laikoma ta vieta, „kur kas dėl savo tarnybos, užsiėmimo, amato arba nekilnojamojo turto gyvena arba turi naminį ūkį“ (Pasų įstatų 9 str. 1 pastaba.)

Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai galėjo įrodinėti Lietuvos pilietybę dokumentais, nurodytais Pasų įstatų pakeitime, Seimo priimtame 1939 m. lapkričio 20 d. Tokiais dokumentais buvo laikomi civilinės padėties aktai (pvz., gimimo, krikšto, santuokos metrikai, vaikų įteisinimo sprendimai); dokumentai apie įrašymą į kaimų, miestų ar luomų bendruomenes (pvz.: bendrosios gyventojų sąrašų knygos, žymos apie įrašymą į bendruomenę senuose rusų pasuose); dokumentai apie išgyventą Vilniaus mieste ar jo srityje laiką, taip pat dokumentai, įrodantys nuolatinę gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje 1920 m. spalio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d.

Vilniaus srities gyventojų pilietybės klausimai buvo sprendžiami išduodant jiems pasus.

1940 m. gegužės 3 d. Seimas pakeitė Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą ir nustatė, kad „Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie iki 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ir jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą ar darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 dienos ir 1939 m. spalio 27 dienos gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 dieną ir 1939 m. spalio 27 dieną toje srityje turėjo gyvenamąją vietą“.

Taigi pagal nurodytus įstatymų pakeitimus teisę būti laikomais Lietuvos piliečiais įgijo tie asmenys, kurie buvo susiję su Vilniaus sritimi iki 1914 m. rugpjūčio 1 d. Iš jų nebuvo reikalaujama, kad jie būtų gyvenę Lietuvoje ne mažiau kaip dešimt metų iki 1914 metų, kaip tai buvo numatyta Taikos sutarties su Rusija 6 straipsnyje. Kita vertus, įstatyme buvo nustatytos naujos papildomos sąlygos, pvz.: reikalavimas gyventi Vilniaus krašte ir 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d., „kitaip tariant, didžiausio gyventojų sumažėjimo laikotarpyje dėl karo, evakuacijos ir pašaukimo į kariuomenę".

1940 m. birželio 15 d. Vilniaus kraštas okupuotos Rusijos.

Lietuvos piliečiai pagal 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį su Rusija

Kurie asmenys yra pripažįstami Lietuvos piliečiais, buvo numatyta ir 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Taikos sutartyje su Rusija.

Taikos sutarties su Rusija 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse buvo nustatyta:

„Asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyveno Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje, taip pat asmenys, kurie prieš 1914 metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinius dešimt metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis – tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais.

Tos pačios kategorijos asmenys, kurie šią sutartį ratifikuojant gyvena trečios valstybės teritorijoje, bet nėra tenai natūralizavęsi, lygiu būdu pripažįstami Lietuvos piliečiais“.

Taigi Taikos sutarties 6 straipsnyje buvo išskirtos keturios kategorijos asmenų, kurie laikomi Lietuvos piliečiais:

• asmenys, kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoje;
• asmenys, kurie buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes, esančias Lietuvos teritorijoje;
• asmenys, kurie iki 1914 metų gyveno Lietuvoje ne mažiau kaip pastaruosius dešimt metų ir turėjo nuolatinį darbą;
• asmenys, priklausantys aukščiau nurodytoms asmenų kategorijoms, kurie šią sutartį ratifikuojant gyvena trečiosios valstybės teritorijoje ir nėra įgiję tos valstybės pilietybės natūralizavimo būdu.

Taikos sutarties 6 straipsnyje nurodyti asmenys šios sutarties ratifikavimo dieną galėjo būti gyvenę arba Lietuvos teritorijoje, arba trečiosios valstybės teritorijoje.

Asmenys, gyvenę Lietuvos teritorijoje, buvo iš karto laikomi Lietuvos piliečiais. Asmenys, gyvenę Rusijos teritorijoje, Lietuvos piliečiais buvo laikomi tik tuomet, kai jie optuodavo Lietuvos pilietybę sutartyje nustatytomis sąlygomis. Asmenys, gyvenę trečiosios valstybės teritorijoje, Lietuvos piliečiais buvo laikomi tik tuo atveju, jeigu jie nėra toje valstybėje natūralizuoti.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. balandžio 19 d. nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A11-421/2005, pažymėjo, kad „Lietuvos teritorija (Vilniaus kraštas) 1920-1939 metais buvo okupuota Lenkijos, todėl joje gyvenantys asmenys šiuo laikotarpiu objektyviai negalėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais ir atitinkamai negalėjo gauti šią pilietybę patvirtinančių dokumentų. Šios situacijos specifika buvo aptarta Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme (įsigaliojusiame 1939 m. spalio 27 d.), pagal kurio 3 straipsnį, Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, jeigu jie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Pagal šį įstatymo straipsnį, tokių asmenų iki 21 metų amžiaus (įstatymo įsigaliojimo dieną) vaikai taip pat buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Pažymėtina, kad, pagal šią teisės normą, reikšminga yra aplinkybė, ar 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną joje nurodyti gyventojai galėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais. Todėl sprendžiant šį klausimą būtina vadovautis atitinkama tuo metu Lietuvoje galiojusia Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę (1919 m. sausio 9 d.) nuostata apie tai kas yra laikoma Lietuvos piliečiais. Pagal pastarojo įstatymo 1 straipsnį, Lietuvos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena.

1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnyje buvo numatyta, kad „Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų nemažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais; 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais“.

1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnio pakeitime nustatyta, kad „ Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 dienos bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą ar darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 dienos gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 dieną toje srityje turėjo gyvenamąją vietą“.

MIGRATION LAW CENTER