Lietuvos pilietybė asmenims, emigravusiems iš Lietuvos į Naująją Zelandiją, ir jų palikuoniams

Lietuvoje buvo pasireiškusios keturios pagrindinės lietuvių emigracjos iš Lietuvos bangos. Lietuvių emigraciją lėmė skirtingos priežastys. Tiek ekonominės, tiek istorinės, politinės.

Lietuvoje yra skiriamos keturios emigracijos iš Lietuvos bangos:

1) XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ekonominė emigracija;

2) Emigracija iš Lietuvos 1920-1940 metais;

3) Politinių pabėgėlių, pasitraukusių iš Lietuvos Antrojo Pasaulinio Karo pabaigoje, emigracija (Displaced Persons);

4) Šiuolaikinė emigracija iš Lietuvos.

Didžiausia Lietuvos gyventojų emigracija į Naująją Zelandiją pasireiškė po Antrojo Pasaulinio Karo per trečią lietuvių emigracijos iš Lietuvos bangą, kai vyko politinių pabėgėlių, pasitraukusių iš Lietuvos Antrojo Pasaulinio Karo pabaigoje, emigracija (Displaced Persons).

Baigiantis Antrajam Pasauliniam Karui lietuvių emigracija į Naująją Zelandiją buvo sąlygota istorinių, politinių aplinkybių: Antrojo Pasaulinio Karo, jo pasekmių, Lietuvos okupacijos. Lietuviai, kaip politiniai pabėgėliai, traukėsi į DP stovyklas, iš kurių vėliau buvo perkeliami į laisvų valstybių kraštus, tarp jų ir Kanadą. Daugiausia lietuvių įsikūrė Vokietijos DP stovyklose, taip pat lietuvių buvo ir Austrijos DP stovyklose, kur politinius pabėgėlius globojo tarptautinės UNRA ir IRO organizacijos, kurios rūpinosi karo pabėgėlių šalpa, įkurdinimu, vėliau tolimesne emigracija. Visi iš savo kraštų pasitraukusieji buvo įvardijami terminu Displaced Persons. Šiuo laikotarpiu į Australiją išvyko didelė dalis lietuvių emigrantų.

1948-1950 metais lietuviai iš Vokietijos ir Austrijos DP stovyklų pasklido po visą pasaulį: nedidelė lietuvių dalis liko Europoje (Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje), didžioji lietuvių banga įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, likusieji – Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Amerikos valstybėse. 

Lietuviai, emigravę į Naująją Zelandiją, įgydavo užsienio valstybės pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai dažniausiai tapdavo šios užsienio valstybės piliečiais. Siekiant išlaikyti teisinį ryšį su lietuviais išeiviais, Lietuvoje numatytas Lietuvos pilietybės atkūrimo institutas, suteikiantis teisę asmeniui, turėjusiam Lietuvos pilietybę iki 1940 06 15 bei išvykusiam iš Lietuvos iki 1990 03 11, atkurti Lietuvos pilietybę, neatsisakant turimos pilietybės (dviguba pilietybė). Lietuvos pilietybės atkūrimo galimybe gali pasinaudoti ir šio asmens palikuonys (vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai).

Vadovaujantis Lietuvos pilietybės įstatymu, asmenys, iki 1940 06 15 turėję Lietuvos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

Lietuvos pilietybės įstatymo 7 straipsnyje numatyti atvejai, kada Lietuvos pilietybė gali būti atkurta, neatsisakant turimos užsienio valstybės pilietybės. Šiame straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jei jis yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 03 11, arba yra tokio asmens palikuonis.

Atsižvelgiant į šias Lietuvos pilietybės įstatymo nuostatas, Lietuvos pilietybei atkurti, neatsisakant nuo turimos pilietybės, būtina įrodyti šias pagrindines aplinkybes:

1. Lietuvos pilietybę iki 1940 06 15;
2. Išvykimą iš Lietuvos iki 1990 03 11;
3. Kitas aplinkybes (giminystės ryšį, vardo, pavardės pakeitimą, kitą).

MIGRATION LAW CENTER