2017 10 31 Lietuvos pilietybės atkūrimui būtina išlaikyti Lietuvos pilietybę 1940 06 15

2017 m. spalio 31 d. buvo priimta nauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Lietuvos pilietybės atkūrimo byloje.

Byloje pareiškėjas skundė vidaus reikalų ministro įsakymą dėl Lietuvos pilietybės neatkūrimo. Pareiškėjas įgijo kitos šalies pilietybę ir neketina šios pilietybės atsisakyti. Jis galėtų atkurti Lietuvos pilietybę ir turėti dvigubą pilietybę, jeigu atitiktų Lietuvos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatytą išimtį – yra asmens, išvykusio iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d., palikuonis. Pareiškėjas buvo palikuonis asmens, kuris Antrojo Pasaulinio karo metais paliko Lietuvą.

Pareiškėjas gimė 1937 m. balandžio 5 d. ne Lietuvoje. Jo tėvas gimė 1912 m. sausio 1 d. Panevėžyje ir turėjo Lietuvos pilietybę. Tėvas iš Lietuvos išvyko 1935 metais ir 1937 metais neteko Lietuvos pilietybės, nes savo noru įgijo kitos valstybės pilietybę. Jau būdamas kitos šalies pilietis jis be kliūčių atvyko į Lietuvą dar 1938 metais ir čia gyveno iki Sovietų Sąjungos okupacijos, iki 1941 metų.  

Pareiškėjo tėvo išvykimą pasaulinio karo metais 1941 d. jau galėjo lemti politinės priežastys. Tačiau, tėvas tuo metu jau nebebuvo Lietuvos pilietis, ir kitos šalies pilietybės įgijimas dar 1937 m. buvo lemtas jo ankstesnių veiksmų, nesusijusių su  politine situacija ar okupaciniu rėžimu.

Teismų praktikoje įtvirtinta sąvoka, kad asmuo išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

Remiantis teisės normų aiškinimu, pretenduoti į Lietuvos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie:

• 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę ir tokių asmenų palikuonys.

Dėl šių priežasčių atsakovas byloje ginčijo pareiškėjo atitikimą Lietuvos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatoms ir teigė, kad jos negali būti taikomos pareiškėjui, kaip Lietuvos piliečiui, išvykusiam iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., kadangi jo tėvo išvykimas iš Lietuvos 1941 metais neatitinka įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo tikslo.

Teismų praktikoje, taikant dvigubos pilietybės išimties nuostatas, Lietuvos pilietybės laikotarpis nėra apibrėžiamas data 1940 m. birželio 15 d. imtinai, tačiau yra svarbu, kad:

• Asmens išvykimą iš Lietuvos teritorijos turėjo lemti besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys;
• Išvykimo momentu toks asmuo turėjo būti Lietuvos piliečiu arba netekęs Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. ne dėl savo valingų veiksmų, o dėl nepalankių politinių priežasčių.

Nors byloje pareiškėjo tėvo išvykimą iš Lietuvos 1941 metais galėjo lemti politinės priežastys, teismas pabrėžė, kad tuo metu jis jau nebebuvo Lietuvos pilietis ir ankstesniais veiksmais įgijo kitos šalies pilietybę savo valia, todėl neatitinka įstatyme apibrėžtam Lietuvos piliečio išvykimui iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., dėl ko jam negali būt taikomos Lietuvos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos dėl išimties įgyti dvigubą pilietybę kaip palikuoniui asmens, išvykusio iš Lietuvos iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d.

Taigi, nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pretenduoti į Lietuvos pilietybės atkūrimą kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę ir tokių asmenų palikuonys.

MIGRATION LAW CENTER